Transkutaninė elektrinė nervų stimuliacija (TENS) veikia skausmo moduliacijos principais, taikant tiek periferinius, tiek centrinius mechanizmus. Perduodamas žemos įtampos elektros impulsus per ant odos uždėtus elektrodus, TENS aktyvuoja dideles mielinizuotas A-beta skaidulas, kurios slopina nociceptinių signalų perdavimą per nugaros smegenų nugarinį ragą – šį reiškinį apibūdina vartų valdymo teorija.
Be to, TENS gali sukelti endogeninių opioidų, tokių kaip endorfinai ir enkefalinai, išsiskyrimą, kurie dar labiau sumažina skausmo suvokimą, prisijungdami prie opioidų receptorių tiek centrinėje, tiek periferinėje nervų sistemoje. Tiesioginis analgezinis poveikis gali pasireikšti per 10–30 minučių nuo stimuliacijos pradžios.
Klinikiniai tyrimai kiekybiškai parodė, kad TENS gali statistiškai reikšmingai sumažinti VAS balus, paprastai 4–6 balais, nors skirtumai priklauso nuo individualių skausmo slenksčių, gydomos konkrečios skausmo būklės, elektrodų išdėstymo ir stimuliacijos parametrų (pvz., dažnio ir intensyvumo). Kai kurie tyrimai rodo, kad aukštesni dažniai (pvz., 80–100 Hz) gali būti veiksmingesni ūminiam skausmui malšinti, o žemesni dažniai (pvz., 1–10 Hz) gali turėti ilgalaikį poveikį.
Apskritai TENS yra neinvazinis papildomas ūminio skausmo malšinimo metodas, pasižymintis palankiu naudos ir rizikos santykiu, tuo pačiu sumažinant priklausomybę nuo farmakologinių intervencijų.
Įrašo laikas: 2025 m. balandžio 7 d.
